Švietimo politika nacionaliniu lygiu yra įtvirtina strateginiuose dokumentuose, įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Pirmąsias dvi teisės aktų rūšis priima Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - Seimas) , paskutinius – Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), Švietimo ir mokslo ministerija bei kitos institucijos. Institucionalizuoto regioninio lygmens ir su juo buvusių vidurinės grandies teisės aktų nebeliko, kai 2010 m. buvo panaikintos apskritys. Vietos lygmuo yra savivaldybė ir mokykla. Jų vaidmuo ir funkcijos yra aprašytos skyriuje 2.7. Švietimo administravimas ir valdymas vietos ir švietimo įstaigos (mokyklos) lygmeniu.

Nacionalinės švietimo politikos formavimas ir įgyvendinimas

Seimas

Nacionalinę švietimo politiką formuoja Seimas. Jis priima švietimo sritis reguliuojančius įstatymus. Pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, Profesinio mokymo įstatymą, Mokslo ir studijų įstatymą ir kt. Seimas taip pat tvirtina Vyriausybės parengtą valstybinę švietimo strategiją dešimčiai metų. Jis gali priimti atskirų švietimo sričių politikos kaitos gaires. Pavyzdžiui, 2017 m. Seimas patvirtino Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gaires. Seimas svarsto ir tvirtina metinį valstybės biudžetą ir lėšas savivaldybių biudžetams. Tai apima ir švietimui skirtų lėšų patvirtinimą (lėšos „mokinio krepšeliui“ ir „klasės krepšeliui“, universitetams, kitoms švietimo ir mokslo ir studijų institucijoms ir kt.). Dar viena svarbi Seimo funkcija – jis atlieka parlamentinę kontrolę, kaip yra įgyvendinami strateginiai dokumentai, įstatymai ir kt. Seimas steigia valstybinius universitetus.

Respublikos Prezidentas

Nacionalinę švietimo politiką taip pat gali formuoti Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – Respublikos Prezidentas). Respublikos Prezidentas, be kitų savo funkcijų, gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus, įstatymų pataisas, politikos kaitos gaires, vetuoti priimtus įstatymus. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2017 m. Seimui teikė Profesinio mokymo įstatymo naujos redakcijos projektą. Ji taip pat iniciavo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis įvestos kadencijos mokyklų vadovams. Kitomis inicijuotomis Švietimo įstatymo pataisomis mažinamos patyčios ir smurtas švietimo įstaigose. Respublikos Prezidentės iniciatyva Seime priimtos Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės. Prezidentas tvirtina ministrus, tarp jų – ir švietimo ir mokslo ministrą.

Vyriausybė

Nacionalinės švietimo politikos formavime dalyvauja ir ją įgyvendina Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija bei kitos ministerijos. Vyriausybė rengia valstybinę švietimo strategiją. Ji gali teikti Seimui įstatymų projektus. Ji taip pat tvirtina konkrečios srities ar kelių sričių plėtros programas, įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisykles, „mokinio krepšelio“ apskaičiavimo tvarką ir pan. Vyriausybė ruošia metinį valstybės ir savivaldybių biudžetų projektą, kuriame yra inkorporuotos ir visos valstybės lėšos švietimui. Vyriausybė steigia valstybines kolegijas.

Švietimo ir mokslo ministerija

Švietimo ir mokslo ministerijos įgaliojimai

Švietimo ir mokslo ministerija yra Vyriausybės dalis ir yra priskiriama vykdomajai valdžiai. Ji formuoja, vykdo ir užtikrina valstybinę švietimo, mokslo ir studijų politiką.

Pagal Švietimo įstatymą[i], Švietimo ir mokslo ministerija pirmiausiai atsako už švietimo kokybę. Ji teikia įstatymų, kitų teisės aktų bei švietimo finansavimo pasiūlymus ir projektus Vyriausybei.

Ministerija koordinuoja savivaldybių (vietos lygmuo) administracijų švietimo padalinių veiklą įgyvendinant valstybės švietimo politiką. Ministerija teikia Vyriausybei tvirtinti bendruosius jų nuostatus. Ji nustato kvalifikacinius reikalavimus savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovams ir specialistams.

Švietimo ir mokslo ministras tvirtina ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, Priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą ir Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašą, formaliojo švietimo bendrąjį ugdymo, mokymo turinį (pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų aprašus, bendrąsias programas, ugdymo, mokymo planus). Jis taip pat tvirtina valstybės / savivaldybių lėšomis finansuojamų formalųjį švietimą papildančio švietimo (ugdymo) programų kriterijus.

Švietimo ir mokslo ministerijos struktūra 

Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja ministras. Tai yra politinė pozicija. Ministras Pirmininkas teikia Prezidentui kandidatūrą į švietimo ir mokslo ministrus. Prezidentas ją tvirtina. Švietimo ir mokslo ministras yra atsakingas Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui.

Švietimo ir mokslo ministras turi savo komandą. Komandos nariai yra skiriami politinio (asmeninio) pasitikėjimo principu. Komandą sudaro keli viceministrai, patarėjai, padėjėjai, atstovas spaudai ir kt.

Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. Administracijai vadovauja ministerijos kancleris. Jis / ji yra valstybės tarnautojas – ne politinė figūra.

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerijoje yra 7 departamentai:

• Bendrojo ugdymo departamentas. Jis apima Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrių, Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyrių, Švietimo pagalbos skyrių.
• Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamentas. Jis apima Regioninės politikos ir analizės skyrių, Mokyklų veiklos skyrių, Regioninių mokyklų skyrių.
• Studijų, mokslo ir technologijų departamentas. Jis apima Studijų skyrių, Mokslo skyrių ir Technologijų ir inovacijų skyrių.
• Mokymosi visą gyvenimą departamentas. Jis apima Profesinio mokymo skyrių, Neformalaus švietimo skyrių, Pedagogų veiklos skyrių.
• Tarptautinio bendradarbiavimo ir Europos integracijos departamentas. Jis apima ES ir tarptautinių organizacijų bei Dvišalio bendradarbiavimo skyrius.
• Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamentas. Jis apima ES paramos valdymo bei ES paramos įgyvendinimo skyrius.
• Ekonomikos departamentas. Jį sudaro Švietimo ekonomikos skyrius, Mokslo ir studijų ekonomikos skyrius, Investicijų skyrius, Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyrius.

Be jų, yra departamentams nepriklausantys skyriai ir kiti padaliniai: Užsienio lietuvių skyrius ir Strateginių programų skyrius, Teisės skyrius, Komunikacijos skyrius, Vidaus audito skyrius, Personalo skyrius, Informacinių sistemų ir dokumentų valdymo skyrius, Buhalterinės apskaitos skyrius, Bendrųjų reikalų skyrius. Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios švietimo įstaigos 

Švietimo ir mokslo ministerijai yra pavaldžios šios švietimo įstaigos:

• Ugdymo plėtotės centras − formuoja bendrojo ugdymo ir suaugusiųjų tęstinio ugdymo turinį; inicijuoja, kuria ir diegia ugdymo inovacijas; inicijuoja ir vykdo ugdymo kokybės užtikrinimo darbus). 
• Nacionalinis egzaminų centras − organizuoja ir vykdo pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, brandos egzaminus, kt. egzaminus; atlieka nacionalinius ir tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus. 
• Švietimo informacinių technologijų centras − organizuoja ir koordinuoja pedagogų ir kitų švietimo įstaigų ir organizacijų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą IKT taikymo srityje, organizuoja IKT diegimo į švietimo sistemą strategijos ir programos kūrimą bei vykdo diegimo proceso koordinavimą, renka, kaupia ir sistemina informaciją apie Lietuvos švietimo ir mokslo sistemą, vykdo duomenų apie informacinių technologijų taikymą švietime analizę, diegia, plėtoja ir administruoja švietimo duomenų bazes, registrus, informacines sistemas, koordinuoja jų naudojimą; 
• Švietimo aprūpinimo centras − administruoja nacionalinių švietimo programų ir projektų rengimą bei įgyvendinimą, leidžia mokomąją, metodinę literatūrą, organizuoja švietimo įstaigų aprūpinimą mokymo priemonėmis, programine, mokslo populiariąja, vaikų, metodine literatūra bei kitais informacijos šaltiniais, organizuoja švietimo įstaigų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo renginius. 
• Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras − tvarko Lietuvos kvalifikacijų sistemą, gerina profesinio mokymo kokybę, didina profesinio mokymo patrauklumą, stiprina profesinio rengimo dalyvių bendradarbiavimą. 
• Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras − formuoja specialiosios pedagoginės, specialiosios, psichologinės ir socialinės pedagoginės pagalbos teikimo šalyje strategiją. Plėtoja specialiosios pedagoginės, specialiosios, psichologinės ir socialinės pedagoginės pagalbos teikimo sistemą, diegia aprūpinimo specialiosiomis mokymo priemonėmis sistemą šalyje. 
• Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra − vadovauja šalies mokyklų veiklos kokybės įsivertinimui ir organizuoja bei koordinuoja mokyklų veiklos kokybės išorinį vertinimą. Teikia duomenis švietimo stebėsenai, vykdo mokyklų veiklos kokybės išorės vertintojų atranką, mokymus ir atestavimą. 
• Studijų kokybės vertinimo centras − atlieka išorinį studijų vertinimą ir akreditavimą, vertina užsienyje įgytą vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, informuoja apie aukštojo mokslo studijas Lietuvoje bei užsienyje, skatina aukštąsias mokyklas gerinti studijų kokybę, rengia su mokslu ir studijomis susijusių teisės aktų projektus. 
• Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra − dalyvauja įgyvendinant inovacijų politiką Lietuvoje, vykdant priemones, skatinančias įvairių inovacijų plėtrą, inovacijų tinklų kūrimąsi ir plėtrą, verslo ir mokslo bendradarbiavimą.
• Švietimo mainų paramos fondas − padeda švietimo idėjas įgyvendinančioms institucijoms bei asmenims pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo projektų teikiamomis galimybėmis, konsultuoja besidominčiuosius ir teikia informaciją apie įvairias švietimo ir profesinio mokymo programas ir veiklas. 
• Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras − organizuoja bei vykdo mokslo ir studijų sistemos stebėseną, dalyvauja formuojant ir įgyvendinant mokslo, studijų ir inovacijų politiką, vykdo mokslo ir studijų sistemos strateginį planavimą ir teikia įžvalgas, pasiūlymus rengiant teisės aktus, reglamentuojančius mokslo ir studijų stebėseną. 
• Valstybinis studijų fondas − administruoja valstybės paskolas, stipendijas ir paramos skyrimą studijuojantiesiems.. 
• Kitos ugdymo ir švietimo įstaigos. 

Valstybinės švietimo savivaldos institucijos

Visuomenės dalyvavimą formuojant švietimo politiką ir priimant švietimo sprendimus skatina valstybės švietimo savivaldos institucijos:

1. Lietuvos švietimo taryba − atlieka ekspertinį vertinimą ir konsultuoja strateginiais Lietuvos švietimo plėtros klausimais. 
2. Bendrojo ugdymo taryba − inicijuoja ir pritaria ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo programų kaitos, pedagogų kvalifikacijos ir profesinės raidos, mokyklų aprūpinimo projektams. 
3. Aukštojo mokslo taryba − Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertinė institucija strateginiais aukštojo mokslo plėtros klausimais. 
4. Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba −svarsto pagrindines Lietuvos neformaliojo švietimo plėtros perspektyvas, analizuoja neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos plėtotės projektus. 

Lietuvos švietimo sistemos centralizacija / decentralizacija

Lietuvos švietimo sistemą galima vadinti decentralizuota arba bent jau iš dalies decentralizuota. Ją įvertinus keliais pjūviais, matyti, kad sprendimų priėmimai vyksta keliais lygiais. Žemiau pateikiami keli pjūviai, atskleidžiantys centralizacijos ir decentralizacijos santykį.

Švietimo politikos formavimas

Švietimo politikos kryptys yra nustatomos nacionaliniu lygiu. Tai yra aprašyta šio skyriaus pradžioje. Savivaldybė (vietos lygmuo), remdamasi nacionalinėmis švietimo kryptimis, formuoja savo kelerių metų švietimo strategiją, atsižvelgdama į bendruomenės, savivaldybės, regiono poreikius. Savivaldybė taip pat nusistato uždavinius bei priemones strategijoje išsikeltiems tikslams pasiekti.

Švietimo organizavimas ir administravimas

Nacionaliniu lygiu švietimas organizuojamas per įstatymus bei bendras tvarkas, aprašančias švietimo organizavimo principus ir kriterijus. Pavyzdžiui, nacionaliniu, tai yra, Vyriausybės lygiu yra patvirtintos valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisyklės. Jos nustato pagrindinius principus, kaip savivalda turėtų tvarkyti mokyklų tinklą, steigti, reorganizuoti, likviduoti ugdymo įstaigas. Remiantis šiomis taisyklėmis nacionalinės institucijos – Seimas, Vyriausybė ar konkrečiai Švietimo ir mokslo ministerija – negali nuspręsti už savivaldybę, kiek kur kokių mokyklų steigti ar uždaryti.

Kitas pavyzdys – mokyklų dalyvavimas nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinime. Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi aprašą, kaip organizuojamas ir vykdomas nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas 2, 4, 6, 8 klasėse. Pati mokykla ir jos steigėjas apsisprendžia, ar mokykla dalyvaus pasiekimų patikrinimuose. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas baigus 10 klasių ir brandos egzaminai, vykstantys baigus 12 klasių, organizuojami nacionaliniu lygiu. Jie būna visiems mokiniams vienodi. Jų organizavimo tvarka visur vienoda.

Dar vienas pavyzdys – mokyklų direktorių skyrimas. Vėlgi, Švietimo įstatyme detalizuojama švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarka. Bet patį konkursą organizuoja mokyklos savininkas ir Švietimo ir mokslo ministerija minimaliai dalyvauja konkursų organizavime. Be mokyklos steigėjo, balsą šiame procese turi ir mokyklos bendruomenė. Jos atstovai dalyvauja vadovų atrankoje. Bendruomenė per mokyklos tarybą svarsto mokyklos vadovo darbą. Kelis kartus iš eilės jai nepritarus vadovo ataskaitai, vadovas gali būti pašalinamas iš užimamų pareigų.

Nacionaliniu lygiu yra nustatoma ugdymo programų aprašai, dalykų programos, programų įgyvendinimo bendrieji planai. Mokykla rengia savo ugdymo planą, bet nuo nacionaliniu mastu nustatytojo ji gali nukrypti tik tam tikrais atvejais. Daugiau informacijos apie tai pateikta skyriuose apie mokymą ir mokymąsi konkrečioje ugdymo pakopoje.

Valstybinių aukštųjų mokyklų atveju Mokslo ir studijų įstatyme yra nurodyta, kad aukštosios mokyklos yra autonomiškos. Visgi, aukštųjų mokyklų valdymo mechanizmas yra aprašytas įstatyme pakankamai detaliai. Nurodoma, kokie valdymo organai turi būti aukštojoje mokykloje, kaip jie sudaromi. Aukštosios mokyklos kuria savo studijų programas, bet jas akredituoja valstybės institucija.  

Daugiau apie savivaldybių ir mokyklų funkcijas galima rasti 2.7. skyriuje „Švietimo administravimas ir valdymas vietos ir švietimo įstaigos (mokyklos) lygmeniu“.

Finansavimas

Valstybinių švietimo įstaigų finansavimo esminiai principai yra nustatomi konkrečių sričių įstatymuose – Švietimo įstatyme, Profesinio mokymo įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme ir kt. Juose nurodoma, kad mokymasis valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose yra vykdomas „pinigai paskui besimokantįjį“ principu. Ikimokykliniame, priešmokykliniame, bendrajame ugdyme ir profesiniame mokyme tai yra „mokinio krepšelis“, aukštojo mokslo studijose – „studijų krepšelis“. Metodikas, kaip vadinamasis krepšelis yra apskaičiuojamas ir kiek krepšelio lėšų kam gali būti panaudojama, yra nurodoma Vyriausybės patvirtintose metodikose. Šios lėšos mokykloms yra skiriamos kaip tikslinė dotacija ir mokyklų steigėjai ar pati mokykla negali naudoti lėšų ne pagal paskirtį. Visgi, metodikoje yra paliekama laisvės pačiai ugdymo įstaigai disponuoti gautomis lėšomis, nes dažnu atveju nurodoma, kad konkrečiam dalykui galima skirti nuo tiek iki tiek procentų lėšų.

Neformaliojo vaikų švietimo krepšelis taip pat skiriamas per Švietimo ir mokslo ministeriją savivaldybėms. Kad lėšos būtų panaudotos efektyviai ir jų dydis nepriklausytų vien nuo vietos politikų, Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi neformaliojo vaikų švietimo lėšų naudojimo metodiką. Metodikoje nurodoma vienam vaikui skiriamų lėšų minimalus ir maksimalus dydžiai. Taip pat siūloma, kokie gali būti prioritetai skirstant lėšas. Visgi, pati savivaldybė nustato konkretų lėšų dydį, nustato prioritetus, kam pirmiausiai šios lėšos bus skiriamos. Savivaldybė tvirtina savo lėšų tvarkymo ir atsiskaitymo už jas tvarkas.  

Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo mokytojų atlyginimai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. skaičiuojami pagal etatinį apmokėjimą[ii]. Tai yra įtvirtinta įstatymu. Kiekviena mokykla, remdamasi metodika, pati sudėlioja, kokių mokytojų jai reikia ir tų mokytojų darbo krūvį, atsižvelgdama į savo mokyklos ir mokyklos bendruomenės poreikius. Aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus nustato pati aukštoji mokykla.