Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje keitėsi ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo finansavimo modelis. Principą „pinigai paskui mokinį“ arba „mokinio krepšelį“ pakeitė mišrus modelis. Jo pagrindas − bazinių ugdymo išlaidų krepšelis, susietas su ugdymo turinio įgyvendinimu. Populiariai naujasis finansavimo principas vadinama „klasės krepšeliu“. „Mokinio krepšelio“ metodika bendrojo ugdymo mokyklose gyvavo nuo 2002 metų. Priešmokykliniame ugdyme šis principas buvo taikytas nuo 2003 m., o ikimokykliniame – nuo 2011 m.

Maždaug 80 proc. finansavimo skiriama ne kiekvienam mokiniui klasėje, bet pagal klasės dydį. Keletas procentų skiriama vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms pagal faktinį mokinių skaičių. Ši didžioji dalis skiriama kaip tikslinė dotacija mokykloms. Skiriamus likusius mažiau nei 20 proc. savivaldybės savo nustatyta tvarka paskirsto ugdymo procesui organizuoti ir valdyti, švietimo pagalbai, mokymosi pasiekimų patikrinimui ir kt. „Klasės krepšelio“ lėšas gauna ir valstybės, savivaldybių, ir privačios ugdymo įstaigos. Be jau aukščiau minėto perskirstymo valstybė, savivaldybė savo įsteigtoms mokykloms skiria ūkio lėšas. Nevalstybinės mokyklos trūkstamas lėšas gali susirinkti imdamos mokestį už mokslą, gaudamos paramą ir pan. Finansavimo metodiką nustato Vyriausybė.

Profesinės mokyklos ir aukštosios mokyklos ir toliau yra finansuojamos įgyvendinant „pinigai paskui mokinį“ principą, kitaip vadinamą „mokinio krepšeliu“ arba „studijų krepšeliu“. Profesiniame mokyme „mokinio krepšelis“ įvestas nuo 2004 m., o aukštajame moksle – nuo 2009 metų. Tai tikslinė valstybės dotacija mokykloms, apskaičiuojama pagal mokinių/ studentų skaičių mokslo metų pradžioje.

Nuo 2011 m. penkiose Lietuvos savivaldybėse buvo vykdomas pilotinis projektas, kurio metu buvo išbandytas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis. Remiantis projekto metu sukaupta patirtimi ir rezultatais, nuo 2015 m. spalio mėn. įvestas ir neformaliojo vaikų švietimo krepšelis.