Suaugusiųjų švietimo raida

Pirmasis Švietimo įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimtas 1991 m. Jame nėra atskirai kalbama apie suaugusiųjų švietimą ir mokymą, bet bendrai kalbama apie formalųjį švietimą: bendrajį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias studijas (iki aukštojo mokslo reformos kolegijos buvo priskirtos prie aukštesniojo mokslo institucijų. Universitetinės studijos buvo laikomos aukštojo mokslo institucijomis.), papildomą švietimą. Pagal pirmąją švietimo įstatymo redakciją, bendrasis ugdymas, profesinis mokymas ir aukštesniosios studijos, teikiami valstybinėse švietimo įstaigose, buvo nemokamos. Dabar neformaliuoju švietimu tuo metu vadintas papildomas ugdymas (kartu apimantis ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą) buvo menkai reglamentuotas. 1991 m. Švietimo įstatymo redakcijoje pateikiama trumpa informacija dėl papildomos veiklos: „Norintieji papildomai mokosi įvairiomis formomis organizuotose švietimo institucijose: meno, sporto, kalbų, technikos bei kitokio profilio mokyklose, kursuose, būreliuose”.

Reikšmingas žingsnis suaugusiųjų švietime buvo žengtas 1998 metais. Naujoje Švietimo įstatymo redakcijoje įvardijama, kad švietimo sistemą sudaro ikimokyklinis ugdymas, bendrasis vaikų ir jaunimo lavinimas, profesinis ir aukštesnysis mokymas (teikiamas kolegijose, konservatorijose ir kt.), aukštasis mokslas (teikiamas aukštosiose mokyklose) ir suaugusiųjų švietimas. Įstatyme nurodoma, kad mokslas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Papildomo ugdymo institucijose lavinimas yra iš dalies apmokamas. 

Tais pačiais metais priimamas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. Svarbu, kad šiuo įstatymu labai aiškiai atskiriamas formalusis ir neformalusis suaugusiųjų švietimas. Pasakoma, kad formalusis lavinimasis, mokymasis, studijos yra reglamentuojamas ir kontroliuojamas valstybės. Baigus formaliojo švietimo vieną iš formų yra gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Tuo tarpu neformaliojo suaugusiųjų švietimo formą (organizuotą tikslinę savišvietą, kursus, seminarus, paskaitas ir kt.) baigusieji negauna valstybės pripažįstamo dokumento, kuris patvirtintų įgytą išsilavinimą, tam tikrą jo pakopą, modulį ar įgytą kvalifikaciją. Kartu šiuo įstatymu įsteigiama Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, tačiau vos sudaryta ji nustojo veikusi. Neformalųjį suaugusiųjų švietimą pagal šį įstatymą gali finansuoti juridiniai ar fiziniai asmenys, patys dalyviai, tam tikrais atvejais – valstybė ar savivaldybės, pavyzdžiui, jei asmuo turi teisę gauti socialinę paramą arba lėšos neformaliajam suaugusiųjų švietimui skiriamas per valstybės ar savivaldybės programas. 2015 m. įsigalioja nauja Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo redakcija, pakeičianti iki tol galiojųsį Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą. 

2003 m. Seimas patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas. Vienas iš trijų šios strategijos tikslų – išplėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią ir prieinamą, socialiai teisingą švietimo sistemą. Valstybės politikoje pradedama akcentuoti ne atskiros švietimo sritys, o jų darna per mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Mokymasis visą gyvenimą apibrėžiamas kaip visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities kompetencijas.

Stiprinant vieną iš mokymosi visą gyvenimą segmentų – suaugusiųjų švietimą – 2004 m. priimama Mokymosi visą gyvenimą strategija (atnaujinta – 2008 m.). Jos tikslas – numatyti ir apibrėžti mokymosi visą gyvenimą plėtros kryptis ir jų įgyvendinimo priemones, akcentuojant profesinio mokymo ir suaugusiųjų tęstinio mokymo sritis. Strategijoje tarp visų uždavinių keliami suaugusiųjų švietimui reikšmingi uždaviniai: 

1. Sukurti neformaliuoju ir savaiminiu mokymosi būdais įgytų kompetencijų įvertinimo ir pripažinimo mechanizmus.
2. Užtikrinti „antro šanso“ galimybę visiems suaugusiesiems, nebaigusiems pagrindinės ar vidurinės mokyklos. 
3. Kurti nuotolinio mokymo programas ir plėsti jų vartotojų tinklą.
4. Panaikinti egzistuojančius apribojimus suaugusiems asmenims, siekiantiems įgyti paklausias darbo rinkoje profesijas ir kelti kvalifikacijos lygį.

2008 m. atnaujintoje Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje suaugusiųjų švietimui keliami uždaviniai išplečiami:

1. Sudaryti sąlygas įvairių poreikių ir gebėjimų asmenims įgyti, tobulinti ir keisti kvalifikaciją ir kompetencijas, padedančias įsitvirtinti darbo rinkoje, laiduojančias šalies ūkio pažangą, konkurencingumą ir darnų vystymąsi.
2. Užtikrinti kvalifikacijų atitiktį ūkio reikmėms, jų skaidrumą, lyginamumą, mokymosi tęstinumą, profesinį ir teritorinį mobilumą sukuriant bendrą ir skaidrią kvalifikacijų sistemą, apimančią visus kvalifikacijų lygmenis.
3. Gerinti asmenų gyvenimo kokybę ir integraciją į šiuolaikinę visuomenę, tolygiai visoje šalyje plėtoti neformalųjį neprofesinį ir savaiminį suaugusiųjų švietimą įvairių tipų suaugusiųjų švietimo ir kultūros įstaigose.
4. Sudaryti „antrąją galimybę“ suaugusiems asmenims įgyti pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą, plėtoti bendrąsias kompetencijas ir didinti mokymosi visą gyvenimą paslaugų prieinamumą įvairioms visuomenės grupėms.
5. Sudaryti sąlygas su suaugusiais asmenimis dirbančiam personalui tobulinti kvalifikaciją, užtikrinant aukštą besimokantiems suaugusiesiems teikiamų paslaugų kokybę.
6. Subalansuoti įvairių tęstinio ir suaugusiųjų mokymo sričių finansavimą siekiant atliepti šalies gyventojų įvairius nuolatinio mokymosi poreikius ir padidinti finansavimą labiausiai jo stokojančioms sritims.

Apibendrinant galima teigti, kad suaugusiųjų švietimas Lietuvoje yra kryptingai ir strategiškai vystoma sritis kurioje nors ir nebuvo ilgos tradicijos valstybės lėšomis finansuoti neformaliojo suaugusiųjų švietimo ši tendencija pradeda ryškėti ir valstybė numato vis daugiau galimybių finansuoti neformalųjį suaugusiųjų švietimą, šią tendenciją puikiai iliustruoja 2016 m. Sausio 14 d. patvirtintas Lietuvos vyriausybės nutarimas reglamentuojantis neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo tvarką. Tačiau, suaugusiesiems siekiantiems naujų kompetencijų Lietuvoje buvo taikomos tokios pačios finansavimo taisyklės ir galimybės pasinaudoti formaliuoju švietimu (bendrojo ugdymo, profesinio ugdymo, aukštojo mokslo).

Dabartiniai suaugusiųjų švietimo prioritetai

Dabartiniai suaugusiųjų švietimo politikos prioritetai yra išdėstyti valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030”“ ir Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje (daugiau informacijos apie šiuos strateginius dokumentus galima rasti 2 skyriuje „Švietimo struktūra ir valdymas“). Strategijoje „Lietuva 2030” vienas kertinių elementų, numatytų kaip garantija sėkmingam valstybės vystymuisi, yra besimokanti visuomenė. Kad ji tokia taptų, valstybė strategijoje įsipareigoja „sukurti veiksmingą mokymosi visą gyvenimą sistemą, efektyviai pritaikančią informacinių ryšių technologijų galimybes, užtikrinančią dinamiškai visuomenei būtinų žinių bei gebėjimų įgijimą ir tobulinimą “.Lietuva kaip valstybė šioje strategijoje sau kelia tikslą pakilti iš 22 vietos tarp ES šalių (2010 m. Eurostato duomenys) į ne žemesnę nei 17 vietą 2030 metais. 

“Lietuva 2030” strategijoje išsikeltas uždavinys kurti veiksmingą mokymosi visą gyvenimą sistemą atsispindi ir Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje. Šioje strategijoje įvardijama, kad Lietuva pirmauja tarp Europos Sąjungos šalių narių pagal kelis rodiklius – jaunimo (30-34 metų), turinčio aukštąjį išsilavinimą, lygį, kuris, Eurostato duomenimis 2013 m. siekė 51,3 proc., o 2014 m. paaugo dar 2 proc. iki 53,3 proc.  Pagal darbingo amžiaus (25–64 metų) asmenų, turinčių bent vidurinį išsilavinimą, pirmaujame Europos Sąjungoje. Tačiau vis nepavyksta pasiekti dar Mokymosi visa gyvenimą užtikrinimo strategijoje užsibrėžto tikslo padidinti suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą lygį nuo maždaug 5 proc. iki 15 proc. Eurostato duomenimis, Lietuvoje 2014 m. per 4 savaites iki tyrimo mokėsi 5 proc. suaugusiųjų (25 – 64 m.), 2013 m. tokių buvo 5,7 proc. Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje keliami tokie uždaviniai:

1. „skatinti mokymosi visą gyvenimą įvairovę pagal ūkio ir visuomenės poreikį ir veiklos rūšių tęstinumo pajėgumus ir kurti lanksčią prieinamumo sistemą, užtikrinti mokymo kokybę, stiprinti kultūros įstaigų, verslo galimybes dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese;
2. organizuoti edukacinę pilietinę veiklą, asmenybės saviugdą visoje šalyje, plėtoti įvairias jos organizacines formas, skatinti mokinius ir studentus vienijančių vietinių ir nacionalinių organizacijų stiprėjimą;
3. stiprinti motyvaciją mokytis, susiejant mokymąsi visą gyvenimą su besimokančiųjų pasirinkimais, sukuriant finansinės paramos sistemą. Plėtoti mokymosi visą gyvenimą ir darbo patirties integralumą, ypač per praktiką, stažuotes, profesinį mokymą, diegiant pameistrystės formą. Sukurti ir pradėti taikyti įvairiais mokymosi būdais įgytų kompetencijų vertinimo ir pripažinimo sistemą;
4. sudaryti sąlygas asmenims savarankiškai valdyti karjerą, teikiant individualizuotą įvairių formų pagalbą realioje ir virtualioje aplinkoje, plečiant tam reikalingus gebėjimus ir galimybes, ugdant svarbias kompetencijas, formuojant gyvenimo kelio (karjeros) rinkimosi sąmoningumą ir ugdymosi tęstinumą. Inicijuoti ir remti kokybišką studijų programų, profesijų, ypač perspektyviausių, populiarinimą;
5. sukurti darnią suaugusiųjų švietimo sistemą, apimančią neformaliojo suaugusiųjų finansavimo mechanizmą, tarpinstitucinį koordinavimą, informavimą ir konsultavimą, neformaliojo mokymosi kokybės užtikrinimą ir neformaliai įgytų kompetencijų pripažinimą.“

Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje užsibrėžtus uždavinius dėl neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo turėtų padėti įgyventi atnaujintas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas Naujoje Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo redakcijoje įtvirtinami šie pagrindiniai pakeitimai: 

1. Sprendžiami planavimo, informavimo ir konsultavimo, kokybės užtikrinimo, kompetencijų pripažinimo klausimai. 
2. Sustiprinamas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos vaidmuo neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.
3. Keičiamas neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimas, įvedant naujas Vyriausybės patvirtintas finansavimo metodikas (kol kas finansavimo metodikos dar yra ruošiamos). 
4. Neformaliajam suaugusiųjų švietimui suteikiama iki 5 darbo dienų mokymosi atostogos su darbdaviu suderintu laiku (pakeitimas nurodytas Darbo kodekso 181 ir 210 str.). 
5. Į įstatymą įtraukiamos mokymosi visą gyvenimą, andragogo, trečiojo amžiaus universiteto sąvokos, taip jas įtvirtinant įstatymų lygmenyje.